Nė už ką nenorėčiau būti vaiku, pagalvoju stebėdama, kaip prie gretimo stalo kavinėje sėdinti mama dresuoja sūnų, kas minutę jam liepdama tai nekalbėti pilna burna, tai nespoksoti į kitus žmones, nekrapštyti nosies, valgyti greičiau, susikaupti, kad neapsidrėbtų… jei šitaip kas kalbėtų su manimi, siųsčiau taip toli, kad pareiti būtų sunku. Nesuprantu tų, kurie su ilgesiu kalba apie jaunystę. Taip, gal turėti aukščiau pakilusį užpakalį ir pilvą, kuris nedreba, kai valaisi dantis, ir nieko, bet būti suaugusiam yra daug smagiau: gali eiti kur nori, draugauti, kur nori, dirbti ką nori, vairuoti motorolerį, nesirišti šaliko, per naktį žiūrėti savo pasirinktą filmą, keiktis, valgyti ledus ir į zoologijos sodą nueiti ne tik tada, kai tave kažkas nuveda už rankos.
Bet ne visi mūsų užauga. Gal iš išorės ir atrodome savimi pasitikintys, savo kelią žinantys suaugusieji, bet giliai viduje vis dar esame baimių pilni, bejėgiai darželinukai. Gaila, kad Google Maps nėra nuorodų į didelių žmonių pasaulį, būtų daug paprasčiau. Bet šiai kelionei, tiesą pasakius, nei universiteto diplomų, nei įspūdingo CV nereikia. Greičiau jau, kaip pasakose – maišelio su duona ir patogių batų. Nes kelionė į suaugusį save visų pirma prasideda nuo pasitikėjimo savimi. Pasitikėk savimi. Du žodžiai, kurie, kurie skamba labai paprastai, bet yra ne taip lengvai įgyvendinami. Mat mes ignoruojame savo nuojautą, savo daviklius, kurie rėkte rėkia: ten eik, ten neik, tas gerai, anas blogai. Ne, mes, kaip maži vaikai, puolame klausti kitų, gyventi taip, kaip mus liepia pasirinkti autoritetai, o jei kas nepasiseka – juos kaltinti, kad davė prastą patarimą. Bet rinktis kieno klausyti – taip pat atsakomybė, ir jei esame suaugusieji, privalome ją prisiimti: pasverti kiekvieną žodį, kurio klausome, patikrinti informaciją, kuria vadovaujamės. Dabar, kaip niekada iki šiol, jūs turite teisę neklausyti kitų. Vaikai jos neturi, tad naudokitės tuo, jog esate suaugę. Klausyk savęs. Ir išmok pripažinti klydęs. Vaikai nuolat mokosi, tad ir suklydę per daug nesijaudina – keliauja toliau. O štai su pareigomis ir buto paskola atkeliauja kažkoks keistas visateisiškumo jausmas: kaip gi dabar paminsi savo ego ir pripažinsi kažko nežinąs, kažką padaręs ne taip? Bet mes nežinome visko, o retas kuris dalykas apdovanoja taip kaip tobulėjimas. Norite būti suaugęs? Dažniau pasakykite sakinį: „Pataisyk mane, jei aš klystu…“, nepatikėsite, kaip nustebs jį išgirdę aplinkiniai ir kaip aukštyn iškils pačių smakras, jei, visgi paaiškės, kad esate teisus. Visų nuomonių jūs nepakeisite, visų gyvenimų nenugyvensite, visiems nepaaiškinsite, kaip elgtis – taip daro tik dideli vaikai, nes, pripažinkime, kai bandome vadovauti kitų kasdienybei, pačių bejėgiškumo ir nepilnavertiškumo jausmas gerokai susitraukia ir pasislepia kažkur giliai į spintą. Jei nori išgelbėti pasaulį, pirmiausia pradėk nuo savęs. Tai, ką tu apie jį galvoji – tavo reikalas. Tai, kaip pasaulį įsivaizduoja kiti – ne tavo. Kitų stiliaus pojūtis, mitybos įpročiai, politinės, religinės pažiūros, seksualinė orientacija – tai dalykai, kurių tu nepakeisi. O ir nereikia. Pirmiau apgydyk savyje gyvenantį vaiką, atrask, kas jį neramina, kur jis bėga išsigandęs ar įskaudintas: prie šaldytuvo, vyno taurės ar į parduotuvės batų skyrių. Surask, kaip jį paguosti: skaityk poeziją, eik pasivaikščioti, klausyk muzikos, kreipkis profesionalios pagalbos, tik, svarbiausia – dėl nieko savęs nekaltink ir nebijok pripažinti, kad tau reikia paguodos ir palaikymo, nes nuo šito poreikio neišauga net suaugusieji.
Kai susitelkiame į savęs gydymą, kai apkabiname save, kai surenkame šukes ir pasidžiaugiame tais dalykais, kurių mumyse dar nespėjo sudaužyti gyvenimas, pasaulis pragiedrėja, kasdienybė atrodo lengvesnė ir pilnesnė meilės. Tuomet gal net ir į naudą sau leisti pabendrauti su kitokiais nei tu, pasidomėti dalykais, kuriuos smerkei, išklausyti nuomones, kurios tau svetimos – nepatikėsi, kiek skirtingų galaktikų tai gali atverti! Rūpintis savo pasauliu, neliesti kitų ir mylėti besąlygiškai – tai tikro suaugusio žmogaus bruožas.