„Kartojimas – mokslų motina“, tikriausiai devyni iš dešimties mano bendraamžių esate girdėję šią frazę, kurią neva sugalvojo didysis Leninas. Nežinau, liūdna dėl to ar ne, bet Leninas buvo teisus. Kartojimas mūsų smegenyse įjungia „tiesos efektą“, dar kitaip vadinamą kartojimo, iliuzinės tiesos, pagrįstumo efektu – tai yra tendencija patikėti arba kaip didesnę tiesą priimti daug kartų pakartotus dalykus.
(Aš tuoj atskleisiu, kaip tai išnaudoti savo gerbūviui, bet pradžiai – šiek tiek mokslo)
Pirmąkart šiuo reiškiniu susidomėta 1977-aisiais. Pasirodo, kai mes išgirstame faktą, mūsų smegenys jį apdoroja pagal du rodiklius: ar jis atitinka mūsų jau žinomą informaciją ir ar mes esame šį dalyką girdėję anksčiau. Pirmoji sąlyga aiški ir logiška – mes žinome, kad ugnis karšta, nes esame nusideginę. Tačiau antrojoje slypi visa magija: kuo smegenims trumpiau užtrunka apdoroti faktą, tuo jis atrodo tikresnis. Ir, kas keisčiausia, kai vienas priešais kitą stoja logika ir laikas, smegenys pirmenybę teikia laikui: jau tai girdėjau tūkstantį kartų, vadinasi, tai tiesa. Arba labai arti tiesos.
Jūs naudojate tik 10 procentų savo smegenų. Morkos gerina regėjimą. Vitaminas C gydo peršalimą. Jūsų užpakalis yra storas. Visi iki vieno šių sakinių yra melas, bet jūs jais tikite, nes tai dažnai girdite arba SAKOTE.
Taigi, dabar prie antraštės. Kažkada mano mylima sesė Laura man juokdamasi pasakė, kad kai tik turi progą, visada kartoja „Kaip išgražėjau, šakės!“.
Kažkas skambina? Atsiliepi ir sakai „Kaip man sekasi? Žinok, kaip išgražėjau, negaliu! O šiaip viskas kaip visada“.
Eini pro veidrodį, stabteli, nužvelgi save, pamerki sau akį, ir nuoširdžiai pasidžiaugi: „Kaip išgražėjau! Su kiekviena diena, vis gražesnė ir gražesnė. Reiks tuoj veidrodžius slėpt, nes negalėsiu ramiai praeiti – jokių darbų nenudirbsiu“.
Ir taip visur: parduotuvėje, persirengimo kabinoje, darbe, gatvėje, susitikus su senu draugu. Ta pati frazė. Ir aš pradėjau keistis. Iš pradžių buvo juokinga, tačiau su kiekvienu ištartu kartu ta frazė, tapo vis artimesnė – kaip su diena pranešiojami nauji batai darosi vis patogesni, vis savesni. Aš ėmiau ja tikėti. Aš pradėjau kitaip į save žiūrėti. Aš pradėjau save mylėti, matyti, kaip švyti mano akys, kokios dailios yra mano formos. Tiesą pasakius, net numečiau šiek tiek svorio – nes nebegraužiau savęs dėl kiekvieno kąsnio – juk ir taip gražėjau su kiekviena akimirka!
Tuomet stabtelėjau ir atsukau tuos visus metus nuo paauglystės su „aš negraži“, „mano užpakalis kaip daržinė“, „aš per aukšta“, „mano nosis kaip ančiuko“, „mano dantų tarpe tilptų dar vienas dantis“, „aš – mergaitė iš rajono, man nėra šansų“, „aš niekada neturėsiu pinigų“, „kaip man sunku darbe“ ir t.t. ir panašiai – su tais sau pačiai kasdien kartojamais, į galvą kalamais žeminimais, kritika ar abejonėmis. Jomis lengva patikėti, jei dažnai tai sakai. (Ir jei jūs kažkuo panašiu tikite, pagalvokite, ar tai – tiesa, ar tiesa dėl to, kad jūs pats ar koks šiknius jums tai kasdien primena).
Taigi, jau tikriausiai suprantate, kur link lenkiu? Norite kažkuo tapti – kartokite sau, kad esate karalius, norite kažko pasiekti – kartokite sau, kad jūs esate dovana kiekvienam darbdaviui, norite įveikti savo baimę – girkite save už drąsą.
Negailėkite sau gerų, gražių, mielų, šiltų žodžių, susikurte savęs viziją ir ja patikėkite.
Taigi? Kaip sekasi?
- Žinok, pizdiec, taip išgražėjau!